Atliktas Architektūros viešojo administravimo sistemos vertinimas – rezultatai daugelį nustebins

Architektūros viešojo administravimo sistema yra gana paini, nes joje dalyvauja nemažai skirtingų institucijų bei kitų subjektų, taip pat yra gana daug įstatymų bei įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų, kuriuose įtvirtintos architektūros sričiai skirtos teisės normos. Todėl praktikoje pasigendama teisinio reguliavimo, kuris numatytų aiškiai struktūrizuotą ir efektyvią architektūros viešojo administravimo sistemą, teigiama Architektūros kokybės vystymo asociacijos 2016–2017 m. atliktame tyrime „Architektūros viešojo administravimo sistemos vertinimas ir tobulinimo galimybių analizė“.

Architektūros viešojo administravimo sistemoje, kartais net tuose pačiuose procesuose, dalyvauja trijų lygių subjektai, t. y. valstybės valdymo lygmens institucijos (įvairios ministerijos ir joms pavaldžios įstaigos), savivaldybių lygmens institucijos (savivaldybių administracijos), asociacijų (profesinės savivaldos) lygmens subjektai (Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos architektų rūmai). Todėl rasti bendrą kalbą, kuri užtikrintų architektūros kokybę, šiems subjektams kartais būna gana sudėtinga būtent dėl architektūros teisinio reguliavimo ydingumo ar netinkamo viešojo administravimo sistemos taisyklių taikymo.


Tyrime nustatyta, kad susiduriama su tokiomis esminėmis viešojo administravimo problemomis:
1) aiškių funkcijų architektūros viešojo administravimo sistemos srityje ir priemonių, leidžiančių efektyviai įgyvendinti šias funkcijas, nebuvimas ir (ar) nepakankamas,
ir nekokybiškas reguliavimas, paskirstant kompetentingos (-ų) valstybės ir (ar) savivaldybių institucijos (-ų) dalyvavimo architektūros viešojo administravimo sistemoje vaidmenis;
2) savivaldybių institucijų tarnautojų (administracijos direktorių, vyriausiųjų architektų) statuso svarbos architektūros viešojo administravimo sistemoje nepripažinimas, kompetencijų ignoravimas ar netinkamas nustatymas ir paskirstymas;
3) nepakankamas architektų profesinės savivaldos institucijos (Lietuvos architektų rūmų) dalyvavimo architektūros viešojo administravimo sistemoje reikšmės ir įtakos šios sistemos veikimo efektyvumui įvertinimas ir teisinio reguliavimo stoka šioje srityje;
4) teisės normų, skirtų architektūros kokybei teritorijų planavimo ir statybos procesų metu užtikrinti, kolizijų ignoravimas, šių normų turinio neaiškumas ar deklaratyvus pobūdis, taip pat neišsamumas ar net priešingai – perteklius.


Taigi šiame darbe išskiriami ir analizuojami trys pagrindiniai architektūros viešojo administravimo sistemos lygmenys:
1) valstybės lygmuo, kurį sudaro valstybės institucijų veikla;
2) vietos savivaldos (savivaldybių) lygmuo, apimantis savivaldybių institucijų ir konkrečių valstybės tarnautojų (administracijos direktorių ir vyriausiųjų architektų) veiklą;
3) profesinės savivaldos lygmuo, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Lietuvos architektų rūmai.
Atliekant tyrimą buvo remtasi gana įvairiais metodais, siekiant kuo visapusiškiau išanalizuoti tyrimo problematiką ir atskleisti kuo platesnį egzistuojančių architektūros viešojo administravimo sistemos trūkumų ratą. 
Iki šiol Lietuvoje architektūros viešojo administravimo sistemos sritis nebuvo sulaukusi deramo dėmesio ir nebuvo atlikta jokių platesnio masto bei mokslinio pobūdžio išsamių šios sistemos veikimo tyrimų. Tyrimą atliko Daiva Bakšienė, Kristina Matvejenkaitė, Dovilė Usavičė.

www.AutomobiliuDalys24.lt

Top.LV
eXTReMe Tracker